Linksmiausias gyvenimo įvykis

Šiandien gavau užduotį pamąstyti apie linksmiausią savo gyvenimo įvykį. Žinoma, pirmiausia turiu pamąstyti apie tai, kas yra „linksmas dalykas“, o tada ieškoti, kur ir kada jis buvo pats įspūdingiausias.

 

geltona

Griebtis šitokio nagrinėjimo teko po to, kai bandžiau atsiminti visokius man nutikusius „linksmus įvykius“: kai vos neišsisukau kojos griovy – ir dar buvau tokia pikta tuo metu; kai netyčia visai nusišnekam; kai skaitau anekdotus ar žiūriu linksmą filmą; kai žaidžiam su katinu ar griūnam ant žemės neišlaikę šuns; kai „iš niekur“ nutinka linksmas nutikimas su draugais; kai pasakojama linksma istorija ar juokaujama; kai vaikai sugalvoja ką netikėto (prie svečių stalo staiga pradeda greitai sukti iš puodelio ištrauktą arbatos pakelį); kai prisimenam ir pasakojam kokį baisų nutikimą (pavyzdžiui, kaip labai bijojau šokt nuo liepto, žr. pav.), kuris dabar jau juokingas dėl to neadekvatumo, su kuriuo reagavau į įvykį; kai prisimenam kitų juokingus pasakymus (kaip diedukas nenorėjo važiuoti į Vilnių, nes jau jį „matė“: „buvau, kai ėjo fronto linija“). Nusistovėjus minčių raizgalynei, tenka narplioti pradedant nuo minėto klausimo – kas yra „linksmas (dalykas)“?

Prie „linksmas“ būtinai norisi pridėti kokį nors daiktavardį – dalykas, įvykis, nuotykis… O juk aš noriu klausti dar ne apie dalyką, o apie patį „linksmas“. Turim žodį „linksmumas“ – gal jis galėtų padėti, bet nujaučiu, kad menkai… Kodėl tas žodis toks nepatogus ir kodėl sunku pagal laipsniškumą sudėlioti visus linksmus įvykius? Noriu rasti patį linksmumą, o jis pasirodo kaip padriki momentai. Vis dėlto, ar nėra šis žodis taip sunkiai pagaunamas dėl to, kad jis nėra tie paskiri momentai? Patys šie įvykiai galėtų ir nebūti linksmi nei juokingi. Būtent, kalbame apie tam tikrą atmosferą ir nuotaiką, kurioje jau vyksta linksmi dalykai, arba tai yra įvykiai, kurie šią nuotaiką sukuria, išprovokuoja, pažadina. Tada tie dalykai vadinami „linksmais“, nors ne patys jie yra linksmi, bet jų fone atsiranda linksma nuotaika, kuri juos taip nuspalvina. Juk jeigu vedžioju šunį šlapiu oru, sniegas, aš pikta, o mano koja netikėtai smunka į griovelį, kurio nepastebėjau, ir, sakyčiau, „čiut ne lūžo“, tai argi čia labai linksmas įvykis? O pasirodo, net labai linksmas – išgaravo pyktis ir pasidarė taip juokinga, kad nuotaika pagerėjo ir piktumas nebegrįžo.

Šitaip tad laikau įrodyta, kad linksmas įvykis nėra objektyvus dalykas, bet nematomas, neapčiuopiamas reiškinys, panašesnis į foną, nei į daiktą fone, panašesnis į spalvą, nei į spalvotą daiktą, panašesnis į garsą, nei į dainą, kurią gali sudainuoti, kada panorėjęs. Reikia pirma mokėti groti, tada bus galima prie progos sudainuoti dainą. Juk nebūtų smagu bet kada imti ir dainuoti – draugams gali ir įkyrėti; netinka vien anekdotus pasakoti ar vien juokauti – reikia pagauti nuotaiką, žiūrėti, kada tinka juokauti. Lygiai taip linksmas įvykis nepriklauso vien nuo mūsų. Jis nutinka, įvyksta, nuotaika atsiranda arba dingsta. Nebent… žinotume, iš kur kyla gera nuotaika.

dangus

 

O čia keletas pasikalbėjimų ir nutikimų iš mano užrašų knygelės:

K. ryt eina į vestuves. Klausiu iš kito kambario, kur vyks. Sako: „Rokišky“. Aš baisiaus nustebus, darau išraiškas ir šūkauju „oho!”, galvoju, kaip toli važiuot. Pasirodo, sakė „Rotušėj“.

Kepu lietinius, sakau: „oi, čia gali būt net skaniau negu vakar“. K: „Oi nesakyk taip, nes tada visko gali būti, o tada mažą ką…“

R. nevalgęs išgėrė vitamino C. Netrukus sako: „oi, kaip dabar noriu valgyt!“ Aš kažką kemšu ir dar spėju pasakyt: „apetitas C!“ (t.y. vitaminas C kelia apetitą).

K. ir R. susiruošė eit į Šilą pyrago prie kavos. Aš visai norėčiau prie kompo dar pasėdėt, K. sako: „tau irgi pro šal gi būtų eit…“

Prieš kokius pora metų nešiojau tokią šviesią vilnonę „skrybėlaitę“. Išsitraukiau ją po ilgo laiko, išploviau ir pamaniau: „gal čia pirties kepurė?“ Ir akurat – nuo tos minutės tapo akivaizdu ir man, ir kitiems, kad čia pirties kepurė. O su ja vaikščiojau po miestą…

Per televiziją R. vietoj „Grupė Kūjeliai“ perskaitė „Garbė Kūrėjui“.

Vietoje pabarstukų (džiūvėsėlių) netyčia padaviau kokoso drožlių – jom ir apvoliojom kepamą kalakutieną.

Kažkada naktį meldėmės rožinį ir abu jau labai užsinorėjom miego, kad net užsnūsdavom tarpuose, kai kitas sako savo dalį. Galiausiai aš užsnūdau per savo žodžius, ir pabudau nuo to, ką pasakiau: „…melski už mus… šaldytuve“.

 

Reklama

Tvarkos ir chaoso paradoksai

Ar tikrai chaosas pasirodo ten, kur labiausiai sutvarkyta?

Į akis krenta (tiksliau sakant  – užkliūna) remontuojamos miesto gatvės. Vienur išrausta, kitur sulyginta, klojamos plytelės, kertami ir sodinami medžiai. Regis, chaoso mažėja, o tvarkos daugėja.

Tuo pat metu išlygintos gatvės šaukia stoviniuojantiems: „nėra ko laukti, reikia suspėti!“ Lygiu asfaltu švilpia nebūtinai skubantys – kaip gi pasimėgauti lygia danga, jei ne spaudžiant gazą? Išsirikiavę prie šviesoforo ar dėsningos kliūties nekantrauja. Pėstiesiems ūžia chaoso „muzika“.

44121596_286661045282109_6024613246722375680_n

 

 

Pastatai-vaiduokliai, šie chaoso židiniai, kelia grėsmę ne šiaip estetikai ar turizmui. Regis, chaosas pažabojamas jų griovimu, net jei griovimas – entropijos bendrininkas. Ar jų vietoje naujai pastatytuose biuruose bus daugiau chaoso priešybės?

Visiems lyg ir aišku, kad chaoso priešybė yra tvarka. Sutvarkymas (lyg ir) sumažina chaoso siautulį. Regis, tai tikrai pasiteisina bute.[1] Galbūt šis principas atsispindi fotografijoje: juk „sutvarkyti“ miestą (ar butą) galima ir nuotraukose fiksuojant chaoso pasirodymus. Įrėmintas ir įvardytas chaosas nebėra chaosas, jis tampa estetiniu pasigėrėjimu, nuotaika, kažko išraiška. Fotografavimas šiuolaikiniam žmogui tapo būtinybe, ginklu prieš chaosą.

Jei chaosas yra ne kas kita kaip tuščia, nesibaigianti, nesuprantama įvairovė, už ar virš jos nėra nieko kito, jokio kito ir jokios prasmės, tik ši nuoga įvairovė, nesurišta jokiu bendru pagrindu. Nepaprastai aktualios išlieka Thomas Hylland Erikseno įžvalgos apie informacinės visuomenės laikmetį. Jis pastebi, kad „daugeliui žmonių šis laikas reiškia naują asmeninę situaciją. Jie diena iš dienos gali iš naujo save sukurti, jie nepastovūs ir nenuspėjami, laisvi rinktis ir priversti tą daryti. Be to, mūsų amžius sukelia nenutrūkstamą, sekinantį informacijos srautą, kuriame apstu galimybių, bet maža vidinio ryšio.“[2] Gausu ne tik informacijos srautų, bet ir fizinių judėjimo, daiktų įsigijimo ir jų mainų, erdvių kūrimo ir keitimo, savęs tobulinimo ir pramogavimo, trumpai tariant, užsiėmimų galimybių.

Gatvių ir pastatų-vaiduoklių virsmai siūlytų išvadą, kad tvarka chaoso nepanaikina ir nesumažina. Tvarka sukuria naują galimybių lauką, kuriame greitai išryškėja bet koks tuščias judėjimas, nuobodulys, rutina, buitis. Prasmės, taigi vidinio ryšio pajautimo stoka šioje tvarkoje išgyvenama kaip chaotiška patirtis, chaotiškas gyvenimas. Eriksenas rašo: „Gal vis daugiau žmonių prisitaiko gyventi pasaulyje, kur pro šalį šmėsčioja informacijos nuotrupos, neturinčios krypties ir vidinio ryšio, ir jiems taip gerai? Įtariu, kad tokia tendencija stiprėja, ir jeigu taip yra iš tikrųjų, pavojus kyla ne tik senkančioms pavienio žmogaus laiko atsargoms, bet ir civilizacijos ateičiai.“[3] Įvairovės išaukštinimas galbūt ir kuria naujos prasmės, naujo tikslo iliuziją, kad atsvertų tuštybės pojūtį. Tačiau ar tai nėra vis dar ta pati tuštybė?

Tuštumą kasdieniame patyrime taikliai apibūdina klausimas kas iš to? Chaoso vėliava yra šis klausimas, tvyrantis spūstyse ir dūmuose, nuovargyje ir vakarėliuose, kur labai slaptai klausiama Ar kam nors rūpi ši vargana būtybė? Erikseno nuogąstavimai dėl tam tikros stokos šiuolaikinės visuomenės gyvenime apima tikrus išgyvenimus, kurie būtų nei ironiški, nei surežisuoti žiniasklaidos priemonių.[4] Paprastai tariant, tikri išgyvenimai išeina iš mados. Klausimas kas iš to?, kurį užduodame nuovargio ar pralaimėjimo akimirką, yra ne teorinis klausimas, bet patyrimas, tikras išgyvenimas. Žinoma, jį sukelia tuštybė viso to, kas daroma ir patiriama, jį lydi motyvacijos stoka. Dėl to šis išgyvenimas yra, švelniai tariant, nemalonus. Gerokai lengviau nei į jį atsakinėti yra priimti ironišką nuostatą, kuriai ir nereikia atsakinėti į jokius klausimus – nebent tik iš tolo, juokaujant.

Vis dėlto, išdrįsus tokį klausimą išgirsti nebūtinai sugriūva viskas – byrant tvarkingai sustatytam kortų nameliui atsiveria nauja erdvė (patikimesnės tvarkos link?). Šiuolaikinis prancūzų fenomenologas Jeanas-Lucas Marionas savo per trisdešimt metų subrandintoje knygoje „Erotinis fenomenas“ mėgina aprašyti savotiškas patyrimų pakopas, kurių pirmoji ir yra atsitokėjimas klausimo kas iš to? forma. Tik šio klausimo akivaizdumo erdvėje įmanoma pradėti ieškoti patikimesnio laimingo gyvenimo pagrindo nei iki tol – tokio pagrindo, kuris atlaikytų tuštybės grėsmę. Šiuo klausimu  chaosas ne atsiranda, o tik pasirodo. Geriau, kai liga laiku diagnozuojama, nei tūno nepastebėta.

Taigi koks tas pagrindas, gebantis užtikrinti mane labiau, nei užsiėmimai, daiktai ir pinigai? Kas toliau? Suabejojus iš esmės savimi (nes klausimas kas iš to? paneigia visus mano gebėjimus save užtikrinti), dar lieka atvira erdvė atsakymui, kuris galėtų ateiti iš kito. Todėl klausimas, kuris nevalingai šmėžuoja kad ir kuo būtume užsiėmę, anot Mariono, yra ar mane kas nors myli?

Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas neatrodo (moksliškai, kultūriškai, politiškai, ekonomiškai, netgi filosofiškai) svarbus, ką kalbėti apie paties svarbiausio, lemiamo ir grindžiančio klausimo statusą. Iš tiesų, jis nėra akivaizdus ar savaime suprantamas. Natūraliai, įprastomis sąlygomis šis klausimas nekeliamas: paprastai man atrodo, kad man rūpi daugelis dalykų. Pagrindinis mano klausimas yra lyg snaudžiantis, užmirštas ar užgožtas (jeigu jis tikrai yra pagrindinis). Šiuo klausimu, regis, reikia patikėti arba laukti jo pasirodant. Vis dėlto esama ir argumentų, kurie galėtų patvirtinti jo svarbą.

Nuo René Descartes’o laikų esame įsitikinę, kad esminė žmogaus kaip būtybės geba yra protavimas. Pats Descartes’as žmogų apibrėžė kaip tą, kuris „abejoja, pritaria, neigia, kuris supranta nedaug dalykų, kuris daugelio nesupranta, kuris nori, kuris nenori, kuris taip pat įsivaizduoja ir kuris net jaučia.“[5] Apribotas mąstymu kaip pamatine ir giliausia savybe, žmogaus aprašymas nebeatitinka tikro jo gyvenimo. Marionas demaskuoja keturis amžius nepastebėtą filosofijos klaidą: meilei suteiktas antraeilis vienos iš aistrų vaidmuo.

 Žmogų šis filosofas apibrėžia pirmiausia kaip tą, kuris myli: „Žmogus myli – būtent tai atskiria jį nuo visų kitų baigtinių būtybių“, ir „žmogus apibrėžiamas […] to fakto, kad jis myli (ar nekenčia)“, be to – „šiame pasaulyje tik žmogus myli, nes gyvūnai ir kompiuteriai, savu būdu, mąsto taip pat gerai kaip jis, iš tiesų geriau nei jis; bet negalima patvirtinti, kad jie myli.“[6] Šią akimirką dar neaišku, ar geba mylėti yra svarbiausia ir esminė žmogaus savybė, atskirianti ją nuo kitų būtybių. Šito įrodymas reikalautų daugiau pastangų ir mūsų patirties tyrinėjimų – kuriuos minėtasis autorius, žinoma, atlieka. Vis dėlto, šį kartą vedami vien tik užuominos tariame, jog klausimas ar mane kas nors myli? galėtų būti tas svarbiausias klausimas, kuriuo iš tikrųjų rūpinamės ištisomis dienomis. Beje, anot autoriaus, jis nėra galutinis, o tik pirmasis iš tų, kurie įveda mus į mylimojo ir mylinčiojo gyvenimą.

Pabaigoje norisi pasidalinti dar viena gyvenimiška iliustracija. Neseniai teko švęsti draugų vestuves. Prisimenant pasimetimą ir nežinojimą, ką ir kaip „sutvarkyti“ per savo pačių santuoką, buvo nepaprastai gera matyti, kad jiems daugeliu atvejų buvo aišku, ką reikia daryti. Jie suprato, kad gera, kai nuotaką link altoriaus palydi mama ir tėtis. Gera, kad jaunieji pasipuošę taip gražiai ir rūpestingai, kaip tik įmanoma. Gera, kai per ramybės palinkėjimą tėvai prieina prie jaunųjų ir jie nelieka toli nuo visų. Gera, kad tėvams išskirtos ypatingos vietos. Gera, kai visi susirinkusieji pakviečiami kuklioms vaišėms ir bendravimui, kol jaunieji priima gausius sveikinimus. Gera būti ramybėje, nes visiems labiausiai rūpi mylėti vienas kitą.

Tvarka atsiranda pati, nes meilė žino, ką reikia daryti – ji žino, kas yra gera. Ji nėra teorija – meilė yra tikras išgyvenimas, todėl neužtenka apie ją skaityti ar mąstyti. Į jos erdvę reikia įeiti.

 

 

Naudota literatūra:

Bartkienė, I. Kitas kaip ikonos fenomenas Jeano-Luco Mariono filosofijoje. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2016.

Eriksen, T. H. Akimirkos tironija: greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje.Vilnius: Tyto alba, 2004.

Marion, J.-L. The Erotic Phenomenon. Trans. by S. E. Lewis. Chicago: The University of Chicago Press, 2007.

[1] Tik ar pasiteisina namuose?

[2] Thomas Hylland Eriksen. Akimirkos tironija: greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje.Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 40.

[3] T. H. Eriksen, p. 31.

[4] Ten pat, p. 43.

[5] Marion, J.-L. The Erotic Phenomenon. Trans. by S. E. Lewis. Chicago: The University of Chicago Press, 2007, p. 6-7. Marionas ten pat pastebi, kad pirmasis Descartes’o vertėjas į prancūzų kalbą, Duc’as de Luynes’as, papildė šį apibrėžimą pats įrašydamas gebą mylėti ir nekęsti.

[6] Ten pat, p. 7.

Tatuiruotė ir meilė

Tatuiruotė jau kuris laikas nesukelia išskirtinio, underground’inio asmens įspūdžio. Priešingai, ji tapo madingu elementu. Pastebiu, kad dauguma kavą atnešančių merginų (kaip jų nepastebėsi – juk jos tikrai mielos) yra išpieštos. Tatuiruotė tapo maintstryminiu reiškiniu, kuris reiškia nežinau ką – galima spėlioti, ar tai panašu į naują madingą rūbą, ar į rūkymą dėl to, kad labiau priklausai savo bandai, aukštesniam ir kietesniam sluoksniui, ar kaip tik ne aukštesniam, o tiesiog dar neiškrenti iš žaidimo. Norint pažvelgti į intencijas reikėtų subtiliai ir atidžiai įsigilinti į daugybę asmeninių gyvenimų, o tam prabangos nelabai šiuo metu turiu. Tad pabandysiu šiek tiek pasamprotauti apie reiškinį neliesdama asmeninių, subjektyvių išgyvenimų gausos. Pamėginsiu išryškinti vieną, mano manymu, svarbiausią tatuiruotės kaip reiškinio aspektą.

Iškeliu hipotezę: tatuiruotė nebėra išskirtinumo ženklas, nes jos populiarumas šią savybę „sugadino“. Siekdama(s) išreikšti savo unikalumą tatuiruote, tampu dalis tos pilkos masės, kuri ją jau pasidarė. Vis dėlto, tatuiruotė išlaiko tam tikrą „kietumo“ atspalvį, kad ir kokia populiari ji būtų. Šis atspalvis, sekant kai kuriais argumentais, kyla iš maišto.

Regis, pasiūlymas šitaip interpretuoti prieštarauja ankstesnėms mintims: kaip tai gali būti maištas, jei visi taip daro? Juk paprastai maištaujama prieš daugumą, prieš tradicijas, mokyklą ar tėvus, siekiant išsilaisvinti iš taisyklių ir normų, norint atrasti save kaip atskirą ir unikalų. Tad kaip galima maištauti darant tai, ką daro dauguma, ką daro ar kam pritaria tėvai, kur nemato problemos darbdaviai? Tatuiruotė tapo padoraus pasaulio dalimi, tad kaip ji gali būti maišto priemone?

Pasiklausyti (akimis, nes reikės skaityti) galima to asmens, kuris autoritetingai pasakė savo nuomonę apie tatuiruotes. Svarbu, kad jis yra autoritetas – jo atžvilgiu vis dar galima ir įmanoma maištauti. Kas užginčys, kad dauguma tėvų gyvena taip, kad maištauti nelabai yra prieš ką. Jie nekuria taisyklių ir ribų, kurias reikėtų/būtų įmanoma laužyti – jų tiesiog nėra arba jos nyksta. Bet šis Tėvas yra iš tų, kurie ribas duoda. Jas peržengę vaikai tai jaučia, net jei pirštu ir nebaksnojama. Ar šis miglotas ribos peržengimo jausmas, tas jausmas, kad maištas pavyko, nėra tai, kas palaiko tatuiruotės „kietumą“? Tiek, kiek ji atrodo „kieta“, kyla iš maišto prieš Dievą, Kūrėją, Tėvą.

Jis yra pasakęs: „savo odos netatuiruosite jokiais ženklais” (Kun 19, 28).

Kai mama ir tėtis pritaria tatuiruotei, nes gal ir patys ją turi, maištas vis tiek pavyksta ir įvyksta, nes draudimas išlieka. Jis girdimas sąžinėje, širdyje. Tik šio draudimo šviesoje įmanoma jaustis „kietai“ su tatuiruote. Ar tai neliūdina Jo? Šventoji Dvasia gali būti nuliūdinta (Ef 4, 30). Tatuiruotė yra ne tik paveikslėlis, bet pasirinkimas nepaklusti. Kam gi nepaklūstama? Ar griežtam teisėjui, tolimam piktam dėdei? Ne, juk tam, kuris yra Meilė (1 Jn 4, 16).

jura

Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame. (1 Jn 4, 16)